Rekomenduoju komiksų knygas

Prieš 4 – 5 metus ėmiau skaityti komiksus, jais džiaugtis arba nusivilti. Pasidalinsiu rekomendacijomis ne naujausių skaitytų komiksų, o tų kelių, kurie per visą šį laiką padarė tikrai didelį įspūdį.  

KOMIKSAI:

Chris Ware „Jimmy Corrigan – The Smartest Kid on Earth“ (2000 m.)

1035x823-20140415-jimmy-x1800-1397593541.jpg

Knyga apie 36–erių autistišką personažą Jimmy, pirmą kartą vykstantį susitikti su savo tėvu, nors istorija galėtų būti ir apie bet ką kitą. Man Chris Ware grafiniai pasakojimai dažnai atrodo lyg vienas, ir prie knygos paprastai prikausto net ne tai, pasakoja, o kaip. Atsiranda toks knygos krūvis, jog vienu metu ir juokiesi, ir skauda, ir paskui niekada negali pamiršti. Daugiausia tokių emocijų, žinoma, kelia žmonių santykiai su žmonėmis. Klasikinio siužeto čia nėra, pasakojimas trukčioja, grįžta tai į vieną, tai į kitą laiko dimensiją, neturėdamas aiškios tvarkos, pats save perpasakoja, atkartoja ir tikslina.

Nors komiksų industrijoje sklando šventa tiesa, jog sėkmė slypi koloboracijose – gero scenaristo, ir gero dailininko, o dažnai dar ir gero prodiuserio – čia tas atvejis, kada, manau, koloboracijos viską tik sugadintų. Chris Ware paduoda organišką grafinės ir verbalinės kalbos lydinį, kuris ir paperka savo grynumu, neįsimaišius pašaliniams recepto kūrėjams.

Funny is not always happy tinka sakyti apie šią knygą, nes nors skaitant ją ne kartą nešiau namiškiams besdama pirštu į kurį nors puslapį, sakydama, „tu pažiūrėk, kaip čia gerai, čia genialu, tu pažiūrėk, kaip jis susiparinęs tą skarbonkę lanksto, kol jo tėvas įsismaginęs pasakoja apie savo mergas“, tuo pačiu jaučiau, kiek daug liūdesio juoke. Kartais net šmėkšteli, kad vieną dieną apie šį autorių kur nors rasiu tokią pačią pasaulį pribloškiančią žinią, kokiomis kasmet minias gerbėjų pribloškia jų mylimi komikai, stendaperiai, komedijų režisieriai, savanoriškai pasitraukę iš gyvenimo, vėliau dar ilgai netylant nuostabai („jis atrodė visada toks juokingas, kaip jis galėjo tą sau padaryti?!“) Visgi stengiuosi šią depresyviai juokingą knygą skaityti tiesiog mažiau galvodama apie autorių, bet labiau besimėgaujant pačiu produktu, kurį Chrisas sukūrė tikrai aukščiausios kokybės. Skaičiau ne kartą, ir turbūt dar skaitysiu.

Chris_Ware

Tiesa, verčiau perkant knygą pataupyti leidimui su kietu viršeliu, bet jokiu būdu netaupyti didesniam formatui – aš nusipirkau mažesnio formato, todėl nors ir turėdama puikią regą, skaitydama šio leidinio tekstus kaskart pasijuntu lyg savo pirmos kelionės į optikos saloną pradžioje.

Charles Burns „Black Hole“ ( 2005 m.)

black-hole-by-charles-burns.jpg

Knyga apie paauglius ir mistiškus reiškinius jų tolimoje ir artimiausioje aplinkoje. Stora knyga nejuokinga, magiška, estetiška ir tokia atvirai seksuali, kad jeigu skaitant ją viešumoje kas nors žiūrės per petį, tikrai nepagalvos, kad komiksai tik vaikams. Komiksas kaip žanras išsiteisina dėl išpieštų fantastinių elementų, ir juodai baltos grafikos, sugebančios į tamsą panardinti bei vėl iškelti neišbaigtus siluetus, prasitęsiančius skaitytojo fantazijoje. Be to, perskaičius knygą, atsiranda keistas jausmas, kaip peržiūrėjus abu „Twin Peakso“ sezonus, kada the woods frazė reiškia daugiau negu kokios Dzūkijos grybautojui, arba lyg po visų „Game of Thrones“ sezonų peržiūros, kai teiginys the winter is coming ima reikšti viską – bet tik tiems, kas žino. „Black Hole“ irgi turi savo paslaptingus, šiurpius reiškinius, ir jiems paskirtus žodžius. Tam, kad knyga visiškai patiktų, verta iš anksto nusiteikti būti atlaidiems toms holivudiškoms knygos vietoms, kurios atrodo gana dirbtinos, tačiau turbūt yra reikalingos, kad pasakojimas neiširtų.

Stephen Collins „The Gigantic Beard That Was Evil“ (2013 m.)

 Knyga labiausiai paveikia savo ritmiška, kone ritualine struktūra. Žinote tas pasakas be galo, apie tai kaip bobutė ir diedukas sėdi prie upelio, mirksta, prarūgsta, paskui išdžiūva, o tada vėl mirksta? Kaip ir nieko intriguojančio, o ir pats vaizdas nelabai romantiškas, bet pasaka turi savo magiško rato struktūrą, pasaka niekada nesibaigia. Komiksas „The Gigantic Beard That Was Evil“ nėra pasaka be galo, bet viskas jame, visi keisti Kafkos „Metamorfozę“ primenantys reiškiniai ir visas banguojantis pasaulis priklauso kažkokiai mistinei ritmiškai logikai. Dėl to apima ir tolimos pasakos jausmas. Skaitytojui pateikiamas tikrai sukurtas pasaulis, su kažkuo tapatintis ir jausti didelį prieraišumą veikėjams nepradedama, bet smagu tokią komikso kūrimo meistrystę stebėti ir pačiam netapus knygos dalimi. Knyga per pastaruosius metus tapo bestseleriu. Aš turiu mažesnio formato, ir jo pakanka, bet kolekcionieriams galima įsigyti ir labai didelį. Be to – gražiai nupiešta. Tiesa, nepasakiau, apie ką oficialiai knyga yra. O gal ir pasakiau, nes atsakymas yra pavadinime – knyga yra apie didelę barzdą, kuri buvo blogis, ir kuri vieną dieną išdygo knygos personažui.

Guy Delisle „Shenzhen“ (2000 m.)

 Pastaruoju metu į grafinių romanų geriausiųjų viršūnes kas kelis metus iššauna naujos kanadiečio Guy Delisle komiksų knygos apie keliones po įvairias vakariečiui egzotiškas šalis (Šiaurės Korėją  ,  Izraelį,  Birmą ir kt. ).  „Shenzhen“ yra knyga apie kelionę po Kiniją, vaizduojanti gyvenimą pramoniniame mieste Šendžene ir apylinkėse. Komikso autorius praleido kelias savaites Šendžene, dirbdamas animacijos studijoje, ir pavaizdavo savo įspūdžius kitoje kultūroje. Tai ir vakariečio žvilgsnis į „kitą“ bandant jį suprast, ir, kai labai pavargstama stengtis suprast – marginalizuojantis žvilgsnis. Knygoje daug paradoksų, rytų ir vakarų lyginimo, iš to gimstančio absurdo. Knyga įtraukia, nes atrodo, kad nėra nė vieno neapgalvoto komikso langelio, visur kas nors atrinkta įdomaus (vakariečiui). Kol stebi šiuos kelionės eksponatus, atrodo, ir pats nuobodžiai keliauji po svetimą kraštą. Juk būna tokių kelionių, po kurių šiek tiek gėda, nes visur ėjai tik pagal „Lonely planet“ nurodymus, selfinasi prie paminklų, su niekuo nesusipažinai, gal net gyvenai viešbutyje, kuriame personalas kalbėjo lietuvių kalba, žodžiu, nuotykių patyrei mažiau nei gimtame sklype. Atrodo, kad ir „Shenzhen“ autorius ir veikėjas nesukuria ypatingo ryšio su Šendženu ir visa šalimi, išlieka joje atsiskyrėliu stebėtoju. Todėl po tokios knygos ir skaitytojui lengva pasijausti įprastu vienišu turistu Kinijoje, visko ten jau prisižiūrėjusiu, su niekuo per daug nesuartėjusiu.

Julia Wertz „The Infinite Wait and Other Stories“ (2012 m.)

 Tiems, kam patinka Kate Beaton,  Sarah Andersen,  ar Miglės Anušauskaitės  saviironiški komiksai, galėtų patikti ir J. Wertz „The Infinite Wait and Other Stories“. Knygoje yra trys autobiografiški pasakojimai apie autorės gyvenimą dirbant bet kokiose pasitaikančiose kavinėse, geriant, ir sergant nepagydoma liga systemic lupus. Skaitant jausmas, lyg koks nors iš savęs mėgstantis pasijuokt žmogus pasakotų apie savo paprastą gyvenimą, ypatingai išryškindamas savo apgailėtinus poelgius. Visai juokinga, bet skaitant vienu ypu gali atsibosti. Vaizdas gana monotoniškas, talpinamas visada į vienodus kvadratus, tačiau turint omeny, kad vaizduojama gyvenimo rutina, tai gal ir tos formos mandresnės nereikia.

 Dar dėl visa ko paminėsiu legendinius Arto Spiegelmeno „Mausą“  ir Marjanos Satrapi „Persepolį“.

 Šie komiksai išleisti lietuviškai, apie juos daug visko parašyta, todėl nieko ir nepasakosiu (nors prieš atsiverčiant lietuvišką „Mausą“ verta iš anksto paskaityti apie tai, kad čia ne vertimas blogas, o iš tiesų veikėjai kai kur kalba laužyta kalba ).  Paminėsiu, kad kai savo laiku (prieš ~4 metus) perskaičiau, užvertus knygas atsidusau ir pasakiau „daugiau niekada nebus taip gerai“. Bet štai, laikas bėga, ir, kaip matoma iš auksčiau išvardinto sąrašo, kuo gilyn į komiksus lendu, tuo geresnio grobio parsinešu.

xkcd / Randall Munroe „Things Explainer“ (2015 m.)

Šis komiksas yra to paties žmogaus, kuris kuria xkcd stickmenų komiksus. Knyga apie įvairius dalykus, objektus, reiškinius, jų sandarą ir veikimą, tai pristatant grafiškai. Ginčijantis dėl žanro ribų ir paribių (ginčo pavyzdys: ar šis augalas ir šis vabalas, abu negalėtų būti tiesiog vadinami augalais, arba vabalais, t.y., būti priskirti vienam žanrui?), galima būtų gilintis, ar „Things Explainer“ tikrai turėtų būti priskiriama komiksui. Visgi įtraukiau knygą į sąrašą, nes ji gera ir mane nustebino paradoksu. Mat nemėgstu ir nusiviliu, kai komikso žanras laikomas tarsi aptarnaujančiu personalu, kuris tuojau „viską kas neįdomu padarys labai įdomiu ir lengvai suprantamu jaunimui/vaikams/nesigilinantiems/skubantiems/etc.“, mėgstu kai komiksas skleidžiasi kaip savarankiškas daigas, išsikerojantis ir pasakojantis savo stipriausiomis priemonėmis geriausius pasakojimus. Taigi, „Things Explainer“ kaip tik ir turėtų būti tai, ko nemėgstu – ant kelių besiklaupiantis komiksas, vergiškai pasakojantis kažką sudėtingo taip, kad visi suprastų (nors tie neva sudėtingi dalykai, tiesą sakant, ir be komikso įdomūs bei suprantami, jeigu galvoje yra daugiau negu pirmas bėgis). Paradoksas tame, kad skaitant knygą supranti, jog aiškinami dar net ne patys sunkiausi dalykai (pvz., pieštuko sandara), ir kad smegenų kuro turbūt reikia daugiau siekiant suprasti pačius komikso pokštus, ironiją, mandrumą. Galimas daiktas, kad jeigu supranti tokį komiksą, tai ir tuos aiškinamus dalykus jau esi kažkada anksčiau supratęs arba bent lengvai suprastum ir be komikso pagalbos. Taigi, šis komiksas jeigu ir klūpo ant kelių tam, kad kažką paaiškintų, tai atlieka tai išdidžiai ir viduje jausmadas savo vertę. Praktinis pastebėjimas: knyga grafiškai labai graži, tinka dovanojimui bet kokia proga.

KUR GAUTI:

Komiksų iš manęs pasiskolinti nepavyks (kas bandė, žino), nebent užstatu paliksit savo naują mašiną ar pilną šaldytuvą. Taigi, knygas galima įsigyti. Pavartyti prieš perkant įmanoma gyvai parduotuvėse, o ir dauguma interneto knygynų suteikia tokią galimybę.

Vilniuje tokių ar kitokių komiksų dažnai turi Senamiestyje įsikūrę knygynai:

O taip pat veiksmingas dalykas nuėjus į knygynus reikalauti, kad atvežtų pageidaujamų knygų, nes vėliau jas ir atveža.

Užsienyje dauguma didesnių knygynų turi atskiras lentynas komiksams, ir ten tai jau aš niekada nepraeinu pro šalį.

Lietuviškus komiksus arba į lietuvių kalbą išverstus dažniausiai galima rasti visuose didesniuose interneto kngygynuose: www.knygos.lt, www.patogupirkti.lt, www.ManoKnyga.lt.

Internetu paprastai siunčiuosi komiksus iš:

  • „Book Depository“ , nes neima siuntimo mokesčio, be to, gana greitai atkeliauja, per 2 – 4 savaites.
  • „Better World Books“ , nes tai naudotos knygos pigiau, turinčios dar ir šiokią tokią labdarinę misiją (sako, gal nemeluoja, kad remia literatūrines organizacijas). Siuntimas trunka 3 – 6 savaites. Be to, Better World Books rašo labai gražius el. laiškus. Ir nors neplanavau taip baigti įrašo, pabaigai kaip tik ir pacituosiu užsakymo patvirtinimo laiško iš šių pardavėjų ištrauką:

(Your book(s) asked to write you a personal note - it seemed unusual, but who are we to say no?)

Holy canasta! It's me... it's me! I can't believe it is actually me! You could have picked any of over 2 million books but you picked me! I've got to get packed! How is the weather where you live? Will I need a dust jacket? I can't believe I'm leaving Mishawaka, Indiana already - the friendly people, the Hummer plant, the Linebacker Lounge - so many memories. I don't have much time to say goodbye to everyone, but it's time to see the world! […] I can't wait to meet you! You sound like such a well read person.„

 

Įspūdžiai iš Briuselio komiksų festivalio

Didžiausia Briuselio komiksų festivalio problema buvo ta, kad negalėjau festivalio parsisiųsti į Lietuvą. Nei tvarkingai supakuoto, nei su pradraskyta dėže ir žymėmis, jog paketas buvo įkritęs į balą bei neva abejingai švilpaujančiu paštininku, vengiančiu akių kontakto, perdėtai nustembančiu, paklausus, kodėl dėžė šlapia. Komiksų knygas kažkaip galiu gauti, komiksus internete visada turiu, interviu, vaizdo įrašus su įdomiais autoriais taip pat, o į festivalį reikia nuvykti pačiai.


Komiksų entuziastų, sutikusių keliauti kartu, neradau, tad rugsėjį į festivalį nuvykau su broliu, kuris ne itin domisi komiksais. Paaiškėjo, kad tai puiki kompanija, įpareigojanti mane ne pradėti fanatiškai garbinti viską iš eilės aplink, kas tik turi komiksų bruožų, o atsirinkti. Efektas panašus, kaip diskutuojant ateistui ir krikščioniui, kai pastarasis turi rasti argumentų, kodėl vienas ar kitas dalykas yra tikras. Arba – panašiai kaip šiuolaikinio meno gerbėjui, nuėjusiam į ŠMC Baltijos trienalę, ir jį lydinčiam žmogui, kuris toje „instaliacijoje“ mato paprasčiausią garažą, o meno gerbėjui belieka pagrįsti, kodėl čia menas, o gal visgi tik imitacija. Briuselio komiksų festivalyje atsiskleidė tikrai nemaža komiksų visata, ir ne visos jos kertelės buvo vertos susižavėjimo.

Vaikystėje rinkau Smurfų figūrėles iš "Kinderių", ir kas galėjo pasakyti, kad vieną dieną mūsų su Smurfu ūgių santykis apsivers aukštielnikai?

Vaikystėje rinkau Smurfų figūrėles iš "Kinderių", ir kas galėjo pasakyti, kad vieną dieną mūsų su Smurfu ūgių santykis apsivers aukštielnikai?

Programa

Festivalis vyko vieną rugsėjo savaitgalį, komiksai okupavo gražų parką greta karališkų rūmų ir imperatoriškų aikščių. Aš asmeniškai manau, kad tik taip ir reikia rengti komiksų festivalius – tarp karalysčių, prabangiausiose miesto vietose, grojant serafimų arfoms, šokant menuetus, vidurnaktį raudonuoju kilimu įnešant šventąjį Gralį, aplink surengiant deimantų konfeti, o prieš aušrą ką nors paaukojant Betmeno ženklui danguje. Brolis skeptiškai pamojuotų po nosimi man mėlyna smurfo koja ir primintų, kad visas Briuselis prabangus, todėl ir festivalis neišvengiamai atsidūrė gerbtinoje aplinkoje. Joje šįmet festivalio programa susidėjo iš teorinių paskaitų, piešimo varžybų, performansų, balionų eisenos, Tin Tino ralio, persirengimo cosplay konkurso, vakarinių filmų, knygų turgaus ir dar vienos kitos pramogos.

Paskaitos: apie crowdfunding ir komiksų situaciją kitose Rytų Europos šalyse


Iš paskaitų labai tikėjausi tokio gilaus pjūvio, aiškinantis komiksų sudėtį, jų poveikį, veikimą laike, jų raiškos ypatybes, įvairius socialinius tyrimus. Daugiau tokių temų, kurios nebūtų pačios pirmos, kurias iškart randi, vos tik pradedi kažką skaityti apie komiksus. Deja, paviršiumi praslydo paskaitos apie komiksų istoriją, keli knygų pristatymai. Net ir tos paskaitos, kurios patiko labiausiai, labai giliai nepjovė. Visai įdomi paskaita apie komiksų crowdfunding (minios rėmimą leidybai), pristatant tokio finansavimo platformą „Sandawe“ . Deja, pastaroji nėra pats geriausias tokio finansavimo būdo pavyzdys, bet nesiplėsiu, nes turbūt vėliau parengsiu įrašą, plačiau aptariantį pasaulyje populiarius komiksų leidybos crowdfunding reiškinius.

Įdomus buvo komiksų autorių iš skirtingų Rytų Europos bloko šalių prisistatymas. Rumunijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Ukrainos atstovai papasakojo, kokie komiksai vyravo sovietmečiu ir kokie vėliau. Beveik visose šalyse, pasirodo, sovietmečiu komiksai buvo gana populiari politinės propagandos priemonė. Buvo kuriamos serijos apie vaikų – pionierių nuotykius, kitokie serijiniai ir trumpi Sovietų Sąjungą propaguojantys komiksai. Kiek žinau, Lietuvoje tokių dalykų nebuvo, nes paršiukas Čiukas apie Staliną nieko nepasakojo. Po Nepriklausomybės atgavimo, gana gausiai ir skirtingai komiksai pradėti kurti Lenkijoje. Estai nusprendė, kad kiekvienas laikraštis ir žurnalas privalo turėti savo komiksų skiltis, tad iš pradžių komiksų kūrėjų netgi labai trūko – vadinasi, jų reikėjo papildomai apmokyti, o taip atsirado ir ta komiksų tradicija, kuri ir dabar ten leidžia užauginti gražiausius margų komiksų knygų vaisius. Latvija, Rumunija, Ukraina gyvena panašiomis realijomis kaip ir mes Lietuvoje, kai komiksai yra kartais vis gaivinami kokių nors nepriklausomų autorių ar jų grupių, tačiau šis reiškinys nėra labai paplitęs.

Prie Briuselio Katedros langų vitražų puikiai dera ir komiksai apie šventus dalykus (žmonės nuotraukoje - ne mes).

Prie Briuselio Katedros langų vitražų puikiai dera ir komiksai apie šventus dalykus (žmonės nuotraukoje - ne mes).

Knygų turgus


Paviljonuose buvo daug klasikinių belgiškų ir prancūziškų komiksų knygų, kurių formatas paprastai siekia A4. Daug spalvotų, panašių į vaikiškus, labai daug seksualizuotos fantastikos (kaip tik ją ir nusitaikė pirkti mano brolis, tam, kad turėtų įrodymų, kad net ir tokių dalykų būna). Labiausiai man patiko Šiaurės šalių komiksų paviljonas, kur nesikartojo nei vaizdai, nei siužetai, knygos atrodė gražios ir su svaresniu turiniu. Kainos išparduodamų knygų siekė 3 – 15 eurų, o naujos pristatomos knygos kainavo apie 15 - 30 eurų. Nusipirkau Tin Tiną, nes pagaliau reikia turėti savo.

Pilnos bananų dėžės ne bananų, o komiksų.

Pilnos bananų dėžės ne bananų, o komiksų.

Populiarūs herojiniai komiksai. Manau, puikiai greta derėtų ir mūsų su Migle "10 litų" apie Darių ir Girėną.

Populiarūs herojiniai komiksai. Manau, puikiai greta derėtų ir mūsų su Migle "10 litų" apie Darių ir Girėną.

Panašaus turinio knygų aptikome daug. Mes nesuprantame teksto, todėl negalime nei teisinti, nei smerkti to, kas pavaizduota.

Panašaus turinio knygų aptikome daug. Mes nesuprantame teksto, todėl negalime nei teisinti, nei smerkti to, kas pavaizduota.

Pirkau už 5 eurus.

Pirkau už 5 eurus.

Ekranizacijos ir performansai


Kaip minėjau, vyko komiksų performansai, vakarais per lietų lauko ekrane rodė animacijas pagal komiksus. Labiausiai laukiau Balionų eisenos, nes didelis formatas man, kaip ir kiekvienam gyvūnui, daro įspūdį.

Balionų eisena. Dinozauras aukštai pakelta galva išsklaido debesis.

Balionų eisena. Dinozauras aukštai pakelta galva išsklaido debesis.

Balionų eisena. Supermenas skrieja pavojingai arti žemės.

Balionų eisena. Supermenas skrieja pavojingai arti žemės.

Groja ne smurfų orkestras. Kas jie? Buvau radusi knygą su jų atvaizdu, bet nenusifotografavau ir pamiršau.

Komiksų muziejus


Aplankėme ir komiksų muziejų, veikiantį visus metus. Nors jis save vadina Europos komiksų muziejumi, tačiau akivaizdu, kad, kaip ir visame pasaulyje, komiksų istoriją kiekviena šalis pradeda rašyti nuo savęs. Taigi, čia buvo panašiau į Belgijos komiksų muziejų. Tiesa, kaip tokioje bagotoje šalyje, muziejus pasirodė šiek tiek apleistas.

Komiksų muziejuje visas kambarys paskirtas Pieter De Poortere personažui Boerke. Man labai patiko komiksai su juo ir netgi paveikslai, kur įtapytas Boerke. Komiksų galima rasti: http://www.boerke.be/

Komiksų muziejuje visas kambarys paskirtas Pieter De Poortere personažui Boerke. Man labai patiko komiksai su juo ir netgi paveikslai, kur įtapytas Boerke. Komiksų galima rasti: http://www.boerke.be/

Atgal namo


Galiausiai turiu pasakyti, kad nors tai buvo įdomi kelionė, nors smalsu pavartyti tuos didelius spalvotus beveik vaikiškus ar beveik pornografinius komiksus, pamojuoti pro šalį dangumi plaukiančiam milžiniškam Supermenui ir apsikabinti su Star Warsais, kurie nežinau, ką čia veikė, bet man komiksai yra visai ne tai, kas čia vyko. Man, kaip kokiai literatūros davatkai, svarbiausia, kad pats turinys komiksuose būtų įtraukiantis ir suteikiantis daug daugiau išgyvenimų, nei vėliau atsirandanti atributika (balionai, pakabukai ir plakatai). Bet pamatyti tokią komiksų visumą, aišku, yra įdomu. Visgi, jei pati rengčiau komiksų festivalį, bent jau paskaitoms norėčiau suteikti daugiau gilaus turinio.


P.S. Kitą dieną vyko šaunus Europos pieno gamintojų, karvių augintojų protestas, kur traktorių minios užbarikadavo visą miesto centrą, kažkas degino mėšlą, pilstė pieną ant Parlamento grindinio, sprogdino bombaškes. Daug vizualinio įspūdžio – nutarėme tai traktuoti kaip Balionų eisenos dūzgę.

Traktoriai taip pat nori parado.

Traktoriai taip pat nori parado.